Apie šokoladinę ambiciją užkariauti megapolius – „AJ šokoladas“

2018-01-12

Apie ne visada saldų, bet perspektyvų šokolado restoranų verslą kalbamės su tinklo „AJ šokoladas“ įkūrėju Algimantu Jablonsku.

Šiuo metu „AJ šokoladas“ tinklą sudaro dešimt šokoladinių, veikiančių Lietuvos miestuose. Šešios jų yra valdomos franšizės gavėjų, likusios – nuosavos.

Šokoladas, atrodytų, yra tas desertas, kuriam, kitaip nei, pavyzdžiui, spurgoms ar vafliams, negalioja maisto mados – tai klasika. Galbūt ne veltui sakoma, kad devyni iš dešimties žmonių mėgsta šokoladą, o dešimtas žmogus visada meluoja. Tačiau net ir tai, anot „AJ šokolado“ įkūrėjo, negarantuoja, kad verslas su vienu produktu sklandžiai „važiuos“ – būtina pasitelkti daugiau ginklų.

Adaptavo verslo koncepciją

A. Jablonskas pripažįsta, kad prieš penkiolika metų atidaryti specializuotą rankų darbo šokolado parduotuvę Vilniuje buvo mažų mažiausiai drąsu. „Septyniasdešimt procentų mano aplinkos žmonių netikėjo, kad pajėgsiu įsitvirtinti rinkoje – Lietuvoje esą ir taip geras šokoladas. Likę trisdešimt procentų idėją palaikė, netgi sakė, kad jau senai laikas. Esu avantiūristas, nusprendžiau surizikuoti“, – apie pradžią pasakoja A. Jablonskas.

Tiesa, įgyvendinant tokios šokolado parduotuvės, kokią pašnekovui teko matyti Belgijoje, idėją, neišvengta duobių. Verslininkas pasakoja, kad pirmaisiais veiklos metais didžiausią galvos skausmą kėlė sezoniškumas. „Sulaukėme didelio klientų srauto žiemą, tačiau vasarą verslas praktiškai sustojo. Buvo galima tiesiog susidėti daiktus ir išeiti, – prisimena A. Jablonskas. – Neišvengiamai teko daryti verslo korekcijas.

Pirmas šiaudas, kurio griebėmės, – meniu. Atsirado pas mus ir šokoladinė kava, ir šokoladiniai tortai, pagaliau ir šokoladiniai ledai. Užaugome kaip gamintojai, kartu ir kaip didmenininkai – savo produkciją pradėjome tiekti prekybos centrams.

Kitas dalykas, kurį padarėme, – pasiūlėme klientams prisėsti. Atrodo, elementaru, bet labai veiksminga. Pakvietėme juos ne tik į šokolado parduotuvę, bet ir į šokolado restoraną. Tokia koncepcija – pavadinkime ją šokolado namais – pasaulyje nėra dažna ir ji puikiai subalansavo mūsų verslą visiems metų laikams.

Šiuo metu, svarstydami plėtrą už namų rinkos ribų, keičiame ir paties prekės ženklo pavadinimą. Esame užregistravę „AJ chocolate house“ prekės ženklą. Šiuo nauju vardu jau pradėjome ženklinti savo produkciją. Lietuviškumo neišsižadame, tačiau paliekame antrame plane. Juolab, kad visi mūsų ingredientai, išskyrus galbūt medų ar uogas, nėra vietinės kilmės. Pats šokoladas – belgiškas.“

Franšizė – kitiems miestams

Išsikristalizavus šokolado valgytojams priimtiną verslo koncepciją, pradėjo rastis daugiau „AJ šokolado“ namų. „Prisimenu, vos tik atsidarėme Kaune, viskas klostėsi neblogai, tačiau ilgai netrukus supratome, kad valdyti verslą per atstumą yra ganėtinai problematiška, – pastebi verslininkas. – Pavyzdžiui, būdavo situacijų, kai draugai skambina ir sako, kad kortelė ant šokoladinės durų su užrašu „grįšime po penkiolikos minučių“ kabo gerokai ilgiau negu nurodyta, o žmogaus viduje kaip nėra, taip nėra.

Viską pasvėrę, nusprendėme, kad kur kas labiau verta turėti galbūt mažesnį pelną, bet stabilų, todėl nuo to laiko – kalbame apie 2012-uosius – kituose miestuose veikiame franšizės pagrindu. Ir tai išties veikia. Visi mūsų franšizės gavėjai, su kuriais pradėjome bendradarbiauti, mūsų tinklo vardu veikia iki šiol. Viskas ganėtinai sklandu, jokių didelių incidentų nekilo.

Aišku, yra niuansų. Pavyzdžiui, buvo taip, kad nuvažiuoju į Druskininkų vandens parke esančią šokoladinę, o ten dėl per didelio karščio šokoladas pabalęs. Bet visa tai išsprendžiama. Jeigu jau žmogus investuoja, nors ir nedaug – mūsų franšizės startinis mokestis yra dešimt tūkstančių eurų, – ir jeigu jis jaučiasi savininkas, jo griežtai kontroliuoti galbūt net nereikia. Tokius santykius ir palaikome – grįstus labiau rekomendacijomis nei kontrole.“

Svarbiausia – tinkamai pasirinkti vietą

Paklaustas apie „AJ šokolado“ potencialą plėstis ne tik didmiesčiuose, bet ir periferijoje A. Jablonskas sako daug galimybių nematąs. Šokoladinėse siūlomas asortimentas, pasak pašnekovo, yra labiau prabangos prekės, todėl netgi didmiesčiuose toli gražu ne kiekviena vieta yra perspektyvi verslui.

„Štai prieš tris metus mes turėjome labai netikėtą atvejį Vokiečių gatvėje. Joje mes gavome patalpas puikioje, mano galva, netgi tobuloje vietoje. Išsiderėjome mums išties palankią nuomos kainą, kuri tuo metu mėnesiui siekė kelis tūkstančius eurų. Palyginkite – Pilies gatvėje nuoma triskart brangesnė. Visa kita praktiškai buvo dublikuota – ta pati produkcija, tas pats interjeras, tokios pat kokybės aptarnavimas. Ir ką jūs galvojat – Pilies gatvėje šokoladinė pelną neša iki šiol, o Vokiečių gatvėje buvo pastovus minusas. Kodėl taip yra? Sunku pasakyti, bet tokių dalykų pasitaiko.

Galbūt prie to prisidėjo į rinką atėję nauji vardai, tokie kaip „Ali šokoladinė“ ar „Sugamour“, – svarsto A. Jablonskas. – Tačiau, nemanau, kad mes su jais labai stipriai konkuruojame. Jie labiau specializuojasi gražiuose brangiuose pyragėliuose, o ne šokolade. Jų atėjimas į rinką, mano manymu, netgi pakėlė mūsų apyvartą. Mes neišdrįsome už vieną pyragaitį prašyti keturių eurų, o jie tai padarė. Kartu ir mes galėjome šiek tiek koreguoti savo kainodarą.“

Ambicijos siekia Londoną, Niujorką, Belgiją

A. Jablonskas atvirauja, kad svajonių šalių, kuriose norėtų atidaryti savo šokoladines, ne viena ir ne dvi. „Žinoma, būtų įdomu žengti į labiausiai šokoladinę rinką – Belgiją, tačiau puikiai suprantame, kad konkurencija tarp šokolado gamintojų ir pardavėjų ten yra žvėriška. Turėjome mes pasiūlymą atsidaryti ir Niujorke. Tiesą sakant, nedaug ir trūko, jog ryžtumėmės tokiai avantiūrai, bet žengiant ten, reikėtų iš esmės keisti gyvenimo būdą. Reikėtų ten ir gaminti, ir gyventi. Nesame mes tam kol kas pasirengę. Šiuo metu realiausia svajonė – Londonas.

Esame labai detaliai parengę verslo planą savo šokolado namams Oksfordo gatvėje. Buvome jau susiradę netgi konkrečias patalpas – namą, pažymėtą 123 numeriu. Skaičiavome, kiek mums reikėtų investicijų. Daugiausia, žinoma, atsieitų nuoma, kuri siektų, tikėtina, virš 300 tūkstančių svarų per metus. Kadangi nuomą Londone reikia mokėti keliems metams į priekį, šią sumą dar padauginkite iš dviejų. Tad pradinių investicijų tai pareikalautų tikrai labai didelių.

Tačiau mūsų skaičiavimais investicijos turėtų greitai atsipirkti. Atlikome mes ten žmonių srauto tyrimus. Skaičiavome, kad tą konkrečią vietą vidutiniškai per minutę praeina šimtas žmonių. Teigiama, kad per metus Oksfordo gatvę praeina per 60 mln. žmonių. Gražioji pusė yra dar ir tai, kad toje gatvėje yra grūste prigrūsta parduotuvių, tačiau restoranų nėra daug – viena kita „Starbucks“ kavinė. Auginame dar raumenis, – šypteli verslininkas, – bet tikiu, kad anksčiau ar vėliau „AJ chocolate house“ bus Londone.

Jeigu įrodytume savo galimybes tokiame mieste kaip Londonas, manau, ir kitos didžiosios rinkos jau būtų mums atviros. Nebebūtume tik „no name‘as“. Galėtume tą patį padaryti ir kituose megapoliuose – Niujorke, Tokijuje ar Paryžiuje, – tik jau parduodami franšizes.“

Pašnekovą kalbino Rūta Jadzevičiūtė

 

Straipsnis buvo paskelbtas franšizavimo portale FranchiseINFO.lt.

Straipsnio originalą rasite čia >>>> 

2018    |    Franchise hub. All rights reserved.   |

To top